Architektūra nėra tik brėžiniai ar fasado plytelės – tai visų pirma būdas papasakoti apie tai, kaip mes norime gyventi. Šiandien žmogus, ieškantis naujų namų, dažnai pasikliauna pirmuoju įspūdžiu, tačiau architektai žvelgia giliau: jiems svarbu, kaip naujas tūris įsilieja į aplinkos kontekstą, kaip pastatas atrodys ir kaip jame jausimės po dešimties metų. Apie tai, kur krypsta šiuolaikiniai Lietuvos ir pasaulio miestai, ko tikėtis iš ateities būsto ir kodėl architektūra yra atsakingas menas, kalbamės su architektu, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentu Sauliumi Pamerneckiu.
Pasaulinės tendencijos, technologijos ir kūrėjo potėpis
Pastaraisiais metais globalioje architektūroje matome ryškų posūkį link tvarumo, visapusiškos, visiems draugiškos aplinkos kūrimo ir išmaniųjų technologijų integracijos. Šiuolaikinis miestas vis labiau vertinamas per ilgaamžiškumo bei ekologinio pėdsako prizmę. Kartu į kasdienį kūrybos procesą įsisuko ir dirbtinis intelektas, atveriantis naujas galimybes ankstyvųjų koncepcijų stadijose. Tačiau, kalbėdamas apie dirbtinį intelektą, architektas pabrėžia pagrindinę žmogaus, kaip kūrėjo, svarbą.
„Dirbtinis intelektas šiandien pasitarnauja, kai reikia greitai ir kokybiškai sukurti vizualizaciją pirminėje pasiūlymų stadijoje. Tačiau paties projektavimo jis nepakeičia – idėjos ir sprendimai vis tiek gimsta mūsų galvose. Kai žmogus kuria, atsiranda netikėti „virpesiai“, atsiranda tam tikro „džiazo“. Pernelyg „teisingas“ projektas dažnai atrodo beveidis. Žmogus-kūrėjas visada palieka netikėtą savo potėpį“, – pasakoja architektas.
Ateities horizontuose ryškėja ir kartų pokytis. Dėstydamas jaunajai architektų kartai, doc. S. Pamerneckis pastebi, kad studijas baigiantys jaunieji kūrėjai atsineša dar didesnį jautrumą aplinkai. „Mokymosi procese jiems viskas atrodo nauja ir neįprasta, jie gauna milžinišką informacijos srautą. Jaunoji karta labai žingeidi, ieško geriausių pasaulinių pavyzdžių, jiems svarbios ekologiškos, perdirbtos medžiagos ir tvarumas. Tai kartai išties rūpi, kokiame mieste gyvensime po keliasdešimt metų.“
Vidinio kiemo evoliucija ir atsisveikinimas su automobiliais po langu
Vienas ryškiausių pokyčių, kurį jau dabar gali pastebėti naujo būsto ieškotojai, požiūris į erdvę aplink namą. Ankščiau (iki 1991 m.), projektuojant gyvenamuosius kvartalus, dominavo taškinio užstatymo principo urbanistinis modelis. Nebuvo aiškios ribos, kur yra gyventojų kiemas, kur bendra vieša erdvė, o prie pastatų buvo projektuojamos automobilių stovėjimo aikštelės. Paskutiniais metais Lietuvos miestuose stebimas grįžimas prie perimetrinio užstatymo su uždarų privačių kiemų struktūra. Kinta ir požiūris į automobilius: kiemai galutinai atiduodami žmonėms ir žalumai, o transportas stumiamas po žeme, paliekant antžeminėje dalyje vietos tik žmonėms su negalia ir specialiam transportui.
Šios urbanistinės struktūros pavyzdžiu gali tapti „CITUS ARTì“ – kvartalas, kuriame gyvenamosios, darbo ir viešosios erdvės formuojamos kaip atskiros, o pasirinktas sprendimas pratęsia aplinkinio užstatymo principus. Komplekse didelis dėmesys skirtas bendruomenės erdvėms: projektuojamas privatus vidinis kiemas, kuris sąmoningai aklinai neuždaromas, o erdviniais-funkciniais ryšiais jungiamas su šalia formuojama viešąja erdve, kurioje numatyti meniniai akcentai. Pagarba vietos istorijai išreikšta ir per tvarius sprendimus – demontuojant buvusios gamybinės bazės statinius, išsaugotos autentiškos senos plytos bei metalo sijos, kurios atgims mažosios architektūros elementuose.
Medžiagų ilgaamžiškumas ir funkcionalumo paieškos
Ieškantiems būsto dažnai kyla klausimas, kaip suderinti pastato grožį ir praktiškumą. Atsakymas galėtų slypėti medžiagose ir pasaulinėje patirtyje. Tvarios medžiagos – klinkeris, natūralus betonas, medis – natūraliai sensta ir išlaiko savo estetinę vertę dešimtmečius. Dabar Europoje itin populiarūs pastatai, kurių fasadai surenkami iš gamykloje pagamintų betono plokščių. Šios fasado plokštės būna dažyto betono, betono su faktūra arba su klinkerio plytų apdaila. Tai užtikrina, kad namas ir po keliasdešimt metų atrodys taip pat gerai, kaip įsikėlimo dieną.
Žvelgdamas į tolimesnę ateitį, S. Pamerneckis prognozuoja dar didesnį proveržį, naudojant tvarias medžiagas. Architekto teigimu, 2035 metais galime tikėtis, kad pagrindinės daugiabučių namų konstrukcijos ir jų apdaila bus gaminamos iš medienos. Pasaulyje, pavyzdžiui, Osle ir kituose Šiaurės šalių miestuose, jau šiandien kyla įspūdingi mediniai daugiaaukščiai, rodantys naują statybos kryptį. Mediena tampa optimaliausia ateities medžiaga: jos apdirbimui nereikia milžiniškų dujų ar elektros resursų, o pats medis per savo gyvavimo ciklą sugeria CO2, taip prisidėdamas prie klimato kaitos stabdymo. Medinis daugiabutis iš prabangos ar eksperimento taps kasdienybe.
Kontekstas ir pagarba praeičiai
Projektuojant naują objektą, didžiausias iššūkis slypi ne pačiame pastate, o jo santykyje su aplinka, nes neįmanoma sukurti gero projekto neatsižvelgus į sklypo vietą ir kontekstą. Architektas pabrėžia, kad sklypo ypatumai padiktuoja labai daug.
„Architektūra apskritai yra atsakingas menas, kur pirmoje vietoje visada privalo išlikti pagarba žmonėms, kurie gyvens naujoje erdvėje, taip pat labai svarbu išlaikyti pagarbą tam, kas buvo prieš mus: seniesiems pastatams, vietos istorijai, medžiams ir jau susiklosčiusioms erdvėms. Geras pastatas yra tas, kuriame architektūrinis estetikos ir praktiškumo santykis kuria ilgalaikę vertę. Tai nėra trumpalaikis mados klyksmas – tai tvari aplinka, kurioje patogu gyventi šiandien ir kuri išlaikys savo charakterį bei vertę po keliasdešimt metų“, – pokalbį baigia architektas S. Pamerneckis.
