Ant granito plokštės išgraviruotas per upę kadaise kėlusio keltininko siluetas, pirmu aukštu tapę požemiai, darbai žemiau Neries lygio, naujas stoglangių standartas, du metrai grunto augalams virš požeminės automobilių aikštelės, išsaugotos kulkų žymės ir begalė kitų detalių bei istorijų pamažu atsiveria vilniečiams kartu su į miesto audinį grįžtančiu Šv. Jokūbo kvartalu.
Tradicinis Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) bendruomenės renginys „Klubas4“ šį mėnesį vyko viename laukiamiausių ir matomiausių Vilniaus objektų – pastaruosius 7 metus aktyviai rekonstruojamame ir dar prieš dešimtmetį naujų savininkų įsigytame Šv. Jokūbo kvartale tarp Neries ir Lukiškių aikštės. Savo patirtimi ir atradimais kuriant projektą susitikime pasidalino LNTPA nariai: rekonstrukcijos architektų komandai vadovavusi „Do Architects“ studijos viena iš įkūrėjų Gilma Teodora Gylytė ir kvartalo ansamblyje esančio viešbučio kambarius įrenginėjančio bendrovė „DiStyle“ vadovas Danas Azikejev bei projektą įgyvendinančios investicijų bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondo valdytoja Anastasija Pocienė.
Gilma Teodora Gylytė 
LNTPA Klubas4 akimirka Šv. Jokūbo komplekse 
Anastasija Pocienė
Šv. Jokūbo kompleksas gruodį gavo LNTPA geriausio „Ateities projekto“ apdovanojimą, o balandį į jį atsikraustė pirmasis nuomininkas – Šiuolaikinės mokyklos centras ir jo 500 moksleivių bei pedagogų bendruomenė. Pati teritorija yra itin reikšminga tiek istoriškai, tiek gyvojoje atmintyje: prieš tris amžius čia atidaryta pirmoji Vilniaus pasaulietinė ligoninė, o prieš tris dešimtmečius čia buvo vežamos sausio 13-osios įvykių aukos. Taip pat, neretas vilnietis komplekse yra arba gimęs, arba gimdęs.
Per vasarą ir rudenį teritorijoje įsikurs ir dar daugiau veiklų: biurai, vienas didžiausių Vilniaus viešbučių „AC Hotel Vilnius by Marriott“, maitinimo įstaigos ir kiti verslai. Po truputį atsiveria ir vidinis komplekso kiemas: jis jau dabar atviras iš Vasario 16-osios gatvės pusės, o galiausiai taps pereinamu nuo Kudirkos gatvės, žaliu ir viešu. Artimiausiais mėnesiais atsivers ir visų vilniečių poreikiams daugiausia skirta dviejų aukštų (t.y. keturių pusaukščių) požeminė automobilių statymo aikštelė.
Visgi projekto sumanytojos pripažįsta, kad nuo pirmų į viešumą patekusių pokyčių ketinimų iki pat dabar Šv. Jokūbo kvartalas buvo ir išlieka apipintas legendomis, komentarais ar nuoširdžiu smalsumu. Bet tai pirmiausia rodo, kad nepaisant dviejų dešimtmečių užmaršties po ligoninės uždarymo, ši vieta vilniečiams tiesiog rūpi.
„Tačiau net ir rūpinti vieta išnyksta iš žmogaus ir miesto atminties, jei ji tampa tiesiog kasdieniu šaligatviu ar žvyruota automobilių aikštele tarp griuvenų. Nors bažnyčia ir vienuolynas visą šį laiką veikė, dalis komplekso vos prieš dešimtmetį atrodė būtent taip ir nyko tiek fiziškai, tiek emociškai. Todėl mus kaip architektus dalyvauti rekonstrukcijos projektų konkurse pirmiausia suintrigavo būtent galimybė atgaivinti ir išryškinti: kvartalo jausmą, istorinę atmintį ir galimybes gimti naujiems prisiminimams“, – sakė G. T. Gylytė.
Kaip atrodė anksčiau 
Kaip atrodė anksčiau
Istorijos siūlės
Darbas nuo 1600 m. veikiančiame komplekse vystytojams ir architektams visų pirma padovanojo galimybę su juo artimai susipažinti. Nors šiandien ši vieta suvokiama kaip pats miesto centras, prieš daugiau kaip keturis amžius tai buvo Vilniaus priemiestis, kuriame kone plyname lauke pirmiausia buvo pastatyta medinė vienbokštė dominikonų bažnytėlė, o netrukus – ir medinis vienuolynas. Šiems sudegus, buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, o 17-18 amžių sandūroje pastatytas iki šiol išlikęs mūrinis bažnyčios ir vienuolyno kompleksas.
Į teritoriją vilniečius traukė jau pati bažnyčia, tačiau kitu svarbiu miesto gyvenimo tašku tapo 1723 m. čia įkurta špitolė – vienuolių prižiūrima, iš aukų išlaikoma prieglauda sergantiems beturčiams, neįgaliesiems ir kitiems nelaimėliams. Toks kompleksas netgi tuometiniame priemiestyje tapo kitų miestietiškų funkcijų magnetu: jame ar palei jį ėmė kurtis turgūs, sodai, susibūrimo erdvės ir netgi keltininko prieplauka į kitą Neries pusę.
Špitolė pačioje 18 a. pabaigoje buvo reorganizuota į pirmąją Vilniaus pasaulietinę ligoninę, o tai toliau didino komplekso svarbą mieste. Ligoninės reikšmę vilniečiams išduoda vien tai, Lietuvos nacionalinio muziejaus Pilininko name prie svarbių miesto asmenybių eksponuojamas šiai ligoninei net 40 metų vadovavusios vienuolės Albertinos Minhauzen paveikslas.
Pats špitolės ir ligoninės kompleksas per pastaruosius tris amžius ne kartą plėstas ir perstatytas, tačiau vertingiausias jo 1838 m. statybos mūrinis pastatas, kuriame neabejotinai bent kelis dešimtmečius dirbo ir vienuolė Minhauzen, išliko iki šiandienos. Būtent jame balandį įsikūrė nauja mokykla, o jos direktorius iš komplekso kūrėjų dovanų gavo simbolinę vienuolės paveikslo kopiją.
Vienuolės Minhauzen paveikslas
Beje, bažnyčios bei vienuolyno kompleksas emocinį fizinį ryšį su miestu ėmė prarasti jau sovietmečiu: jis buvo apskritai uždarytas kaip religinis objektas, nuo upės jį atkirto naujai nutiesta dabartinė Goštauto gatvė, o nuo Senamiesčio – vadinamieji „reemigrantų namų“ daugiabučiai. Kita vertus, šiuo laikotarpiu plėtėsi ligoninės funkcija: sukurti arba išplėsti akušerijos, traumatologijos, reanimacijos ir kiti skyriai, stacionaras ir auditorijos. Nors gydymo funkcijos komplekse nebeliks, rūpesčio miestiečiais liniją tarsi pratęs čia jau veikianti mokykla.
„Su tokia komplekso istorija mums nereikėjo daug kurti. Mes atrasdavome istoriją ir ją pagarbiai susiūdavome šiuolaikiniais siūlais šiandienos poreikiams. Apskritai smagu suvokti, kad penktą amžių skaičiuojančiame komplekse tokių kažką panašaus veikusių „Gilmų“ ir „Anastasijų“ jau buvo turbūt keliolika“, – renginyje kalbėjo A. Pocienė.
Iššūkiai ir atradimai
Vienas didžiausių komplekso rekonstrukciją lydėjusių nerimų buvo tai, kad nauji pastatai gali užgožti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Tai užprogramavo architektūrinio konkurso sąlygą, kad nauja statyba kvartale negalės būti aukštesnė už vienuolyno stogą, net nekalbant apie bažnyčios bokštus. Apskritai vienuolynas su bažnyčia rekonstrukcijos metu nėra ir niekaip negalėjo būti „liečiami“ – tai kitam savininkui priklausantys pastatai ir sklypai.
Šiandien G. T. Gylytė ir A. Pocienė džiaugiasi, kad įgyvendintas architektūrinis sprendimas yra subtilus – masteliu, medžiagomis, spalvomis. Net ir stambiausio naujo statinio – būsimo viešbučio – pagrindinė mintis yra tiesiog „būti“: ne dominuoti, o kurti kvartalo perimetrą ir gyvybę jame. Juk akcentas teritorijoje jau ir taip yra.
Nors nauja statyba bet kuriuo atveju keičia erdves, projekto atstovų džiaugsmą galima geriau suprasti nagrinėjant ankstesnius projektinius pasiūlymus ar konkursui pateiktus darbus. Daugelyje jų masyvūs vientisi stikliniai fasadai tarsi maksimizuoja užstatomą ir išvystomą plotą. Savo ruožtu galutiniame Šv. Jokūbo kvartalo architektūriniame sprendime stiklas vaidina visai kitą rolę: stikliniai viešbučio ir mokyklos intarpai tarsi sufleruoja, kad čia neturėtų būti nieko, ir leidžia geriau matyti bažnyčios bokštus.
Rekonstrukcijos metu buvo nugriauti keli nevertingi sovietiniai ligoninės priestatai, tačiau seniausi jos pastatai ir kiek naujesni gimdymo namai buvo maksimaliai saugomi, o autentiškos jų detalės atkurtos, restauruotos, išvalytos ir kitaip atgaivintos. Fasaduose netgi tyčia paliktos karus menančios kulkų žymės.
„Negalėjome išgriauti nei vienos sienos, nebent sovietines pertvaras. Buvo saugomos beveik visos istorinės durys – jas restauravome, o kitas atkūrėme pagal rastus pavyzdžius. Pagal paveldo raidę atkurti dideli grindų, istorinių plytelių fragmentai, laiptinės, langai. Tokie sprendimai brangūs, bet, tikiu, turi išliekamąją vertę – sudėta moderniausia inžinerija ir ergonomika prilygsta naujam pastatui, tačiau turi istorinį prieskonį“, – kalbėjo A. Pocienė.
Sename vidiniame vienaukščiame ligoninės komplekso pastate rekonstrukcijos metu netikėtai atrastos ir atnaujintos įspūdingos lenktos medinės sijos. Atskiro dėmesio vertas vieno iš senųjų ligoninės pastatų rizalitas (lyg bokštelis išsikišusi fasado dalis), kurį dabar tarsi priglaudė, bet pro itin aukštus langus miestiečiams ir toliau demonstruoja naujos statybos pastatas Vasario 16 gatvėje su mediniu fasadu.
Rizalitas 
Sijos
Vystytojas komplekse dirbo ne tik ant žemės, bet ir po ja. Nors vilniečiai šių darbų nematė, teritorijoje iškasta 12 metrų gylio požeminė automobilių aikštelė, o du apatiniai jos metrai faktiškai yra po upės lygiu. Tai lėmė itin sudėtingus inžinerinius, techninius ir statybų sprendimus, įskaitant potvyniui atsparią, faktiškai povandeninę perdangą.
„Žemės“ motyvas tęsiasi ir virš šios aikštelės: supilti du metrai grunto sodinti medžiams viešame kieme ir sode. Savo ruožtu „žemę“ ties Goštauto ir Vasario 16-osios gatvių sankryža kaip tik reikėjo nukasti: jau dabar praeiviai gali matyti akmeninę fasado liniją, žemiau kurios anksčiau viskas buvo tiesiog užversta. Tad atkasus žemes ir pirmą kartą Lietuvoje deimantiniais siūlais išplatinus akmenines angas, buvę ligoninės rūsiai šiandien faktiškai tapo pirmuoju mokyklos aukštu ir vadinamuoju „aktyviu fasadu“. O dalis mokyklos valgyklos, pasitelkus unikalius inžinerinius sprendimus, įrengta po kito senojo ligoninės pastato pamatais. Šis sprendimas neblogai matomas praeiviams Goštauto gatvėje ties skaidria amfiteatrine auditorija.
Darbų eiga 
Darbų eiga 
Darbų eiga
„Šiandien moksleiviai ir praeiviai negali patikėti, kad vos prieš 5 metus čia buvo didelė tvora, užkalti langai ir, svarbiausia, nenatūralus žemės kalnas, greičiausiai supiltas tiesiant Goštauto gatvę. Nukasus šį gruntą, pavyko sukurti aktyvų perimetrą, kuris, tikiu, jau dabar daug duoda kvartalui ir miestui. Apskritai čia žmonės jau pradėjo eiti, stabtelėti, domėtis ir žvalgytis“, – kalbėjo G. T. Gylytė.
Beje, dėmesį vertėtų atkreipti ir į naujų bei rekonstruotų pastatų stoglangius: A. Pocienė pusiau juokais atsiprašo kitų vystytojų už sprendimą, po ilgų diskusijų ir kultūros paveldo sargų įtikinėjimų jau tampančiu nauju standartu saugomose teritorijose. Palėpių langai komplekse sudaro dideles plokštumas, jų stiklai yra tonuoti ir priderinti prie stogo spalvos, todėl atlieka savo funkciją, tačiau yra vos pastebimi.
Kas laukia
A. Pocienė atskleidė, kad Šiuolaikinės mokyklos centras turto valdytojui yra kone idealus nuomininkas: ši Vilniuje gerai žinoma ir daugiau kaip 30 metų veikianti ugdymo įstaiga pasidvigubino ankstesnį plotą, taip suteikdama kokybišką pokytį moksleiviams. Tačiau nepaisant milžiniškos paklausos ir stojimo į norinčiųjų eilę vos vaikui gimus, mokykla orientuojasi ne į kiekybę ir plėtrą, o į kokybę, nuoseklumą ir tęstinumą.
„Žinoma, dėl mokyklos buvo diskusijų su kitais potencialiais nuomininkais – ar nebus triukšmo biurų darbuotojams ar viešbučio svečiams. Bet sudėjome itin kokybiškus langus ir gerą garso izoliaciją, nesigirdi netgi jokio judrios gatvės garso“, – sakė A. Pocienė.
Jai antrino G. T. Gylytė, kurios teigimu, mokyklos funkcija visoje teritorijoje plečia veiklų įvairovę ir, atitinkamai, gyvybingumą. O patys moksleiviai, būdami Vilniuje itin retame miestietiškos mokyklos tipe, galės patirti įvairesnį pasaulį per erdvių ir žmonių ryšius.
„Erdvės mus nematomai moko, koks įvairus gali būti gyvenimas. Daugelis Vilniaus mokyklų fiziškai yra mieste, tačiau jame nedalyvauja – jos atitrauktos ir atitvertos. O čia kieme vaikai galės sutikti biurų darbuotojus, viešbučio svečius, miestiečius ir smalsuolius. Pro langus jau dabar galima pamojuoti praeiviams ar troleibuso keleiviams. Džiaugiuosi, kad turime naują, retą, tikrą miesto mokyklą“, – sakė architektė.
Be netrukus čia kraustytis pradėsiančių kelių kompanijų darbuotojų, moksleiviai ir visi kiti komplekso svečiai teritorijoje galės dalyvauti įvairiose šventėse, išbandyti naują virtuvę Vilniui pristatysiantį ir ne tik viešbučio svečius kviesiantį restoraną, pasiklausyti prieš dešimtmetį į bažnyčios bokšto įsikėlusio kariliono, atsikvėpti, pasmalsauti, pasidairyti, paieškoti granite išgraviruoto keltininko silueto bei begalės smulkių istorinių bei šiuolaikinių architektūros detalių. O galbūt – tiesiog kiek patogiau kirsti gatvės kampą.
„Švento Jokūbo kvartalas turbūt yra paskutinė tokio dydžio konversija Vilniaus miesto centre, todėl per visus 7 vystymo metus jį kūrėme atvirą, miestietišką, kuriame telpa visi – ir moksleiviai, ir biurų darbuotojai, viešbučio svečiai, miestiečiai ir po mišių pasivaikščioti išėję senjorai. Labai norisi, kad ši erdvė gyventų savo gyvenimą nenuspėjamai ir įvairiai, o Švento Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštai, skroblų alėja, žalia žolė ir vis pasimatanti upė įkvėptų ir giedrintų skubančius“, – pasakojo G. T. Gylytė.
