„Aplink autoservisai, viskas užtverta ir uždaryta. Pasirodo, iki vienintelės Vilniuje renesansinės bažnyčios ne taip ir lengva patekti“, – tokį iki šiol matomą atsiliepimą kartu su penkių žvaigždučių reitingu dar prieš 5 metus „Google“ žemėlapiuose Šv. Diakono Stepono bažnyčiai paliko viena naudotoja. Visgi padėtis pastaruoju metu sparčiai keičiasi ir vilniečiai jau dabar gali iš arčiau susipažinti ne tik su bažnyčia, bet ir su visu istoriniu Šv. Stepono kvartalu.
Netoli stoties esantis, Panerių, Algirdo ir Šv. Stepono gatvių ribojamas kvartalas ne vieną dešimtmetį buvo lyg baltoji dėmė centrinio Vilniaus mentaliniame žemėlapyje – tarsi žinoma, bet nepažįstama ir netyrinėta. Jos pažinti „nekvietė“ objektyvios priežastys – teritoriją ribojančios aklinos, apgriuvusios ir kone dygliuotos tvoros, daugiau ar mažiau veikiančios dirbtuvės ir sandėliai, įvairūs degėsiai ir griuvėsiai bei eismą draudžiantys kelio ženklai.
Šiuose spąstuose ilgai buvo įkliuvusi ir todėl miestiečių iš arti liko nepažinta Šv. Diakono Stepono bažnyčia. Nors joje pamaldos nevyksta, prieš dešimtmetį restauruoti maldos namai net iš tolo išsiskiria Vilniuje itin reta sgrafito sienų tapybos dekoravimo technika bei renesansinės pelenų spalvos fasadu. Visgi visas kvartalas slepia ir pamažu miestui atveria dar daugiau įdomybių – marijavičių vienuolyno komplekso palikimą, Šv. Roko koplyčios pamatus, Lietuvos architektūros tėvu laikomo Lauryno Gucevičiaus palaidojimo vietą, 1794 m. sukilimo paslaptis ir kt.
Tai, kad ši teritorija vilniečiams rūpi, liudija šių metų „Open House Vilnius“ atvirojo architektūros savaitgalio statistika. Organizatorių duomenimis, visą kvartalą miestiečiams pirmą kartą atvėrusi čia plėtojamo NT projekto „Stepono sodas“ ekskursija šiemet buvo pati populiariausia su daugiau kaip 1500 dalyvių, o susidomėjimas buvo toks didelis, kad pasivaikščiojimų ir juos vedančių savanorių skaičių teko dvigubinti.
Istorija ant svarbaus trakto
Nors šiandien tai įsivaizduoti sudėtinga, dabartinis Šv. Stepono kvartalas kadaise stovėjo ant svarbaus tarpmiestinio trakto – kelio nuo Rūdninkų vartų link Eišiškių ir Rodūnios (dab. Baltarusijoje). Šį traktą miesto ribose perkirto dar 1862 m. per Vilnių nutiestas geležinkelis, tačiau jo užuominų vis dar galima rasti, pvz., Naujininkuose – Dzūkų gatvės dalį supančiame reljefe ir ypač per stebuklą išlikusiame koplytstulpyje ties Dariaus ir Girėno g. 10 daugiabučiu. Pačią traktą pradėjusią Šv. Stepono gatvę jau sovietmečiu į dvi dalis „sukapojo“ Vilniaus autobusų stoties teritorija, nors tarpukario žemėlapiuose dar gerai matomas ties ja įsikūręs, dabartinių Mindaugo, Punsko ir Panerių gatvių ribojamas, kone pusę amžiaus veikęs turgus-prekyvietė.
Tad nors prieš daugiau kaip keturis amžius dabartinė Šv. Stepono teritorija buvo Vilniaus priemiesčiu, jos raidą skatino tarpmiestinio trakto kaimynystė. Dar 1600 m. čia pastatyta viena pirmųjų Vilniaus priemiesčių mūrinių šventovių – Šv. Stepono bažnyčia su prie jos buvusia medine Šv. Lozoriaus špitole (iš aukų išlaikoma prieglauda sergantiems beturčiams). Jėzuitų kunigo Simono Visockio inicijuota bažnyčia 1715 m. buvo perduota ligonius slaugančiai ir vilniečių pagarbą dėl rūpesčio maro metu užsitarnavusiai Šv. Roko (rokitų) vienuolijai, netrukus čia pastačiusiai koplyčią – jos pamatai vos prieš keletą metų buvo atkasti ir ateityje galės būti atidengti visuomenei.
Tolesnį impulsą teritorijos raidai suteikė 1737 m. joje įsteigtas Marijos gyvenimo seserų kongregacijos (Mariae Vitae arba marijavičių) vienuolynas, besirūpinęs bajoriškos kilmės mergaitėmis. Yra žinoma, kad per pirmuosius 30 veiklos metų marijavitės į katalikybę atvertė apie 400 kitų religijų moterų. Vienuolės teritorijoje buvo įsteigusios mergaičių mokyklą, o už vienuolyno įveisė nedidelį sodą su vaistažolėmis ir kitais augalais – būtent jis tapo įkvėpimu teritorijoje naujai vystomo „Stepono sodo“ komplekso pavadinimui bei kai kuriems architektūriniams sprendimams.
Visgi bažnyčios ir vienuolyno kompleksą 18 a. pabaigoje užklupo negandos – 1794 m. sukilimo metu miestą apsupusi caro kariuomenė suniokojo priemiesčius, tad Šv. Stepono bažnyčia buvo apgriauta, o medinis vienuolynas – sudegintas. Todėl šiandien matoma bažnyčios „versija“ yra pagal italų architekto Pjetro de Rosio 1801-06 m. projektą įgyvendinta rekonstrukcija.
Tiksliai nėra žinoma, kada bažnyčią papuošė viena vertingiausių jos fasado dalių – renesansine sgrafito technika atliktas kelių spalvų tinko ornamentinis dekoras. Italijoje jis plėtotas 15-16 a., į Vokietiją ar Čekiją ši technika išplito 18-19 a., tad pačios 19 a. pradžios rekonstrukcijos metu sgrafitas galėjo būti tiek atnaujintas ar išplėstas, tiek ir naujai sukurtas. Bet kuriuo atveju, šiandien Šv. Stepono bažnyčia turi vieną iš vos keleto Vilniuje sgrafitinių fasadų, o šis ilgą laiką užtinkuotas dekoras praėjusį dešimtmetį buvo profesionaliai restauruotas.
Carinės nelaimės neaplenkė ir vienuolyno, tačiau jau netrukus po sukilimo jis buvo atstatytas iš plytų mūro ir išplėstas. Visgi jau 1864 m. caro įsaku marijavičių vienuolija apskritai buvo panaikinta, o vienuolyno vietoje įrengtas kalėjimas, veikęs iki pat Antrojo Pasaulinio karo pabaigos ir sugriautas 1944-45 m.: didžiojo Vilniaus geležinkelio sprogimo arba miesto bombardavimų metu.
Įdomu tai, kad geležinkelio artumas prisidėjo ir prie teritorijos nykimo pokariu: ją tiesiog buvo patogu paversti vieta sandėliavimui ar vieta įvairioms statybų ir kelių tiesimo įmonėms. Kvartalo „užsandėliavimą“ skatino ir dar cariniais laikais dabartinės Algirdo g. dalimi nutiesta, sovietmečiu iki pat bažnyčios praplėsta ir tik pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išrinkta miesto bėgių atšaka. Tad po karo teritorijoje veikė plytelių gamybos cechas, bažnyčioje buvo sandėliuojamos statybinės medžiagos ir teatro dekoracijos, netoliese buvo pastatyta bitumo krosnis, iškasta mašinų remonto duobė, o ant užasfaltuotų senųjų pastatų pamatų važinėjo sunkioji technika.
Netgi praėjusį dešimtmetį restauruota bažnyčia iš esmės nesprendė kvartalo faktinio uždarumo situacijos – iki jos patekti buvo sudėtinga. Padėtis reikšmingiau pradėjo keistis tik pastaraisiais metais palei kvartalą ribojančias gatves ėmus vystyti naujus daugiabučius. O vienas jų – „Stepono sodas“ – ne tik inicijavo kvartalo dalyvavimą atvirosios architektūros savaitgalyje, bet netgi numatė servitutinį taką, jau dabar padedantį vilniečiams geriau susipažinti su visa teritorija.
„Toks didelis žmonių susidomėjimas „Open House“ metu tikrai maloniai nustebino. Kita vertus, suprantame, kad savo žinioje turime unikalią lokaciją su gilia istorine aplinka. Todėl vystydami projektą jaučiame atsakomybę ne tik prieš būsimus naujakurius, bet ir visą Vilniaus miestą, kurio istorinę dalį atkuriame“, – sako „Build Me“ vadovas Martynas Samauskas.
Pažinimas per naujoves
„Stepono sodo“ kompleksas nėra vienintelis naujas būdas patekti į Šv. Stepono kvartalo širdį – ji taip pat pasiekiama nuo geležinkelio pusės, nors iki šiol kabantis ir keliuke link naujos bangų arenos pasitinkantis kelio ženklas „Eismas draudžiamas“ tarsi tai slepia. Netrukus kvartalas turėtų atsiverti ir iš Algirdo gatvės, praeinant pro užbaigiamus daugiabučius net nebūnant jų gyventoju. Visgi būtent „Stepono sodo“ projekte numatytos sąlygos ne tik patekti, bet ir suprasti.
Studijos „Do Architects“ partnerė, „Stepono sodo“ projekto vadovaujanti architektė Andrė Baldišiūtė pasakoja, kad prieš pradedant projektavimo darbus, teritorijos istorija ir būdai ją sugrąžinti miestui buvo kone metus tyrinėti ir aptarinėti su paveldosaugininkais.
„Šio kvartalo įveiklinimas plečia šiandienos centro ir Senamiesčio ribas. Bet tai nėra tiesiog nauji plotai išvystymui – bažnyčia, vienuolynas ir kitas paveldas buvo reikšmingi Vilniui ir vilniečiams dar prieš 4 amžius. Visgi istorinė reikšmė čia niekada nebuvo tapati absoliučiam atvirumui. Todėl su „Stepono Sodo“ projektu siekėme pagarbos, atminimo ir pažinimo bei kartu norėjome atliepti naujausias teritorijų įtraukimo į miestą tendencijas“, – sako A. Baldišiūtė.
Bene ryškiausias pažinimą skatinantis žingsnis yra vystytojo priimtas sprendimas nemažą dalį sklypo atiduoti viešam, visiems pėstiesiems atviram, naujus daugiabučius tarsi skrodžiančiam praėjimui bažnyčios link nuo Panerių gatvės pusės. Suprantama, kad tai greičiausiai nevirs šurmuliuojančiais ir ranka praeiviams mojančiais paradiniais vartais į kvartalo centrą, juo labiau turint omenyje, kad savivaldybė pietrytinėje teritorijos dalyje yra suplanavusi viešą Šv. Stepono skverą. Be to vienuolynas, laidojimai ar kalėjimas čia ir istoriškai neprogramavo absoliutaus atvirumo. Visgi „Stepono sodo“ sodo atveju pagarbos vertas pats principas „neužsibarikaduoti“ nuo miestiečių.
Be to, šis servitutinis takas turi ir edukacinę funkciją: jo „L“ forma atkartoja neišlikusio vienuolyno kontūrą, o palei namus esančios trinkelių klombos žymi buvusias vienuolyno celes. Archeologinių tyrimų metu buvo atrasta itin mažai dar 19 a. sunaikinto vienuolyno pamatų liekanų, todėl buvusio pastato vietos ir celių žymėjimas akmens danga kartu su augalais tampa tarsi nauju sluoksniu, tačiau atkartojančiu ir primenančiu senąjį kontekstą.
Viešasis „Stepono sodo“ takas veda į nekvestionuojamą viso kvartalo akcentą – Šv. Diakono Stepono, turinčią ne tik retą sgrafitinę puošybą, bet ir atminimo lentą čia palaidotam architektui Laurynui Gucevičiui. Dar tarpukariu buvo tiksliai identifikuota jo kapo vieta bažnyčios šventoriuje. Tyrimų metu šalia bažnyčios atrasta ir Šv. Roko koplytėlė, kuri ateityje taip pat galės būti atverta miestui sumažinus dalies teritorijos žemės lygį – jis per pastarąjį šimtmetį yra gerokai pakilęs dėl čia suverstų statybinių ir medžiagų.
„Tad ir naujoji kvartalo architektūra bažnyčią gerbia – komplekso pastatai atitraukti, daugiabučiai mažaaukščiai, jų kryptis atkartoja maldos namų orientaciją, naudotos ramios spalvos ir urbanistinę visumą tęsiančios medžiagos, elegantiškai paslėptos inžinerinės sistemos. Patys daugiabučiai nėra tipiniai, bet miestų entuziastai vartuose ar bendruomenes stiprinančiuose priekiniuose kiemeliuose tikrai įžvelgs vilnietišką mintį. Projekte dėmesio verti ir individualūs įėjimai į daugelį butų, kurie dažnai lemia išplanavimą per du aukštus“, – pasakoja A. Baldišiūtė.
Jos teigimu, naujausia plėtra šioje teritorijoje vis tiek turės filosofinių ir vertybinių dilemų – tik sovietmečiu atsiradęs ir didžiąją dalį istorinės atminties sunaikinęs pramoninis sluoksnis baigia pasitraukti, tačiau tai savaime neatstato senosios faktinės ar funkcinės padėties bei vis dar neatsako į visus jos įamžinimo ar bent pagerbimo klausimus.
Tarp ryškesnių technologinių naujovių „Stepono sodo“ komplekse taip pat minėtinas naujuose daugiabučiuose retas geoterminio šildymo sprendimas, lemiantis mažesnį pėdsaką aplinkai ir šildymo sąnaudas. Visgi didysis šio projekto indėlis į viso miesto raidą yra pagarbų pažinimą skatinantis atvirumas.
Neatsitiktinai „Stepono sodo“ savininkė „Build Me“ į kvartalą žiūri kompleksiškai, todėl sveikina ir palaiko kitus kaimynystėje vykstančius pokyčius: kitų vystytojų plėtrą, čia jau atsiradusias šiuolaikines rekreacijos paslaugas, savivaldybės suplanuotą viešą skverą ir kitas iniciatyvas, kurių visuma vadinamąjį Rūdninkų ar Šv. Stepono priemiestį vėl pradeda sugrąžinti į vientisą Senamiesčio ir Naujamiesčio sankirtos audinį.
